Šratasvydžio istorija

Airsoft (liet. šratasvydis) atsirado Japonijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai fotografas Ichiro Nagata, pats aistringas šaudymo entuziastas, sugalvojo sukurti ginklų modelius, kurie šaudytų šoviniais, bet negalėtų nužudyti. Šie "ginklai" buvo pažymėti prekės ženklu "soft air guns" arba "minkštieji pneumatiniai ginklai", pritaikyti šaudymo entuziastų poreikiams ir kartu atitinkantys Šaunamųjų ir šaltųjų ginklų laikymo kontrolės įstatymą Japonijoje, kuriame numatyta itin griežta ginklų kontrolė.

Pavadinimas "soft air" (liet. "minšktas oras) reiškė suslėgtą tuo metu naudotą freono ir silikoninės alyvos mišinį , kurį vėliau pakeitė darbar naudojamos propano ir silikoninės alyvos mišinys, žinomas kaip "green gas" (liet. žalios dujos). Dujos buvo naudojamas kaip varomosios energijos šaltinis šūviui atlikti. Šios dujos kurios buvo gerokai silpnesnės už CO2 dujas kapsulėse ir balionuose, naudojamas tikruose pneumatiniuose pistoletuose. Iš pradžių sukurti šaudyti į taikinius, plastikiniai rutuliukai, naudojami šiuose "minkštuose pneumatiniuose pistoletuose", dėl mažos šūvio energijos gali būti šaudomi į žmones nesukeliant sužalojimų.

Po to, kai kompanija"Tokyo Marui" pristatė revoliucinę elektrinio variklio ir pavarų dėžės (angl. gearbox) konstrukciją, leidžiančią tvariai greitai šaudyti naudojant įkraunamas baterijas, šratasvydžio ginklai išpopuliarėjo neįpareigojančiuose karo žaidimuose, kuriuos japonai vadina išgyvenimo žaidimais (サバイバルゲーム, sabaibaru gēmu)(iš Wikipedia).